PIRATE LATITUDES

Crichtono istorijos pradžia – Karibai, 1665-ieji. Port Royal’is – niūrus, galvažudžių perpildytas, turtingas ir pavojingas Britų imperijos avanpostas Jamaikoje – iš visų pusių apsuptoje Ispanijos karalystės teritorijų. Port Royal’is – tai eilės tavernų, grogo smuklių, viešnamių, garinę pirtį primenantis klimatas - tai pats tiesiausias kelias į kokios nors mirtinos tropikų ligos glėbį arba... ant durklo smaigalio.
Karalius Čarlzas II pasirašė trapią taikos sutartį su Ispanija, bet anglų piratai, save vadinantys... „ laisvai samdomais jūreiviais“ (privateers) – nepraleidžia progos nutrūktgalviškai paplėšikauti.
Kapitonui Čarlzui Hunter‘iui – Ispanijos auksas – tai vertybė, kuri tiesiog graudžiai šaukiasi būti priglaudžiama kito šeimininko – o įstatymai palankūs tiems, kurie lipa per kitų lavonus...
Šio piratų nuotykio didvyris ir pagrindinis herojus – Čarlzas Hunter‘is, laivo Cassandra kapitonas – „vertingiausias Karibų baseino piratas“. Moterys jį vadina šunsnukiu, niekšu, piktu, pagiežingu galvažudžiu, nedoru kalės vaiku, tuo pačiu jam merkdamos akį ir lyžtėldamos lūpą... Crichtonas tikrai sukūrė prašmatniausią, nuostabiausią ir narsiausią jūrų vilką pasaulyje. Kai jį pasiekia gandas apie nuo Didžiosios Armados per uraganą atsilikusį ispanų galjųną, prikimštą nesuskaičiuojamų turtų, saugiai besislepiantį netoliese esančios Ispanijai priklausančios salos įlankoje, saugomai neįveikiamos tvirtovės patrankų, Hunter‘is negali atsispirti pagundai. Nesvarbu, kad 300 vyrų prieš metus padėjo galvas, bandydami įveikti tą pačią tvirtovę, kuriai vadovauja pats Ispanijos karaliaus favoritas – didžiausias pasaulio niekšas, kuriam iškankintų mirštančių aukų vaitojimai – tikras atsipalaidavimas.
Akimirksniu Hunter‘is surenka piratiškąją „A“ komandą. Don Diego de Ramano – arba „ŽYDAS“ – sugebantis pagaminti sprogmenų ir jų priedų net iš žiurkių vidurių; Misteris Enders‘as – žemėje – kirpėjas ir chirurgas – jūroje, kai reikia stovėti prie šturvalo – tikras menininkas; Lazue (suanglintas prancūziškas Les Seux) – įsivaizduokite – moteris-piratė – matanti geriausiai ir toliausiai už visus, bei mūšio įkarštyje nevengianti apnuoginti krūtinės, kad priešai visiškai pasimestų.; Bassa – Marokietis milžinas juodis (tais laikais ir ne vergas?) – gal kažkas jam ir nupjovė liežuvį, bet jis – geriausias alpinistas toje gąsdinanačioje kompanijoje – pirmas užsikars 100 m aukščio plikos uolos siena – paminėsiu – chebra turėjo netgi improvizuotą kalnų kopimo įrangą! (kaip tiems laikams); ir, pagaliau Sanson‘as – prancūzas, žiauriausias žudikas Karibuose...
Crichton‘as siunčia savo margaspalvę įgaulą į Matanceros salą, kas ispaniškai reiškia „skerdyklą“ – ir tai jau tikrai pati subtiliausia užuomina į kraujais pasruvusią piratų sakmę... "Mes pamerkti", vienas iš įgulos narių bando išpranašauti Hunter‘iui dar krante – ir tai ne girtos šnekos. Už ant neįveikiamos uolos iškilusios tvirtovės sienų – paties Ispanijos karaliaus favoritas – žavusis Cazalla, kurio aukos springsta jų pačių genitalijomis, o žiurkės tuo tarpu graužia veidus...
Šis nuotykis teka klasikine vaga – misija neįmanoma seka viena kitą... Tai ir kardų žvangesys liepsnojančioje parako saugykloje, ir dūžtantys į šipulius laivai po patrankų atakos, tropikų uraganai, susidūrimas su prieš šimtmečius išnykusia kanibalų gentimis, užnuodytos strėlės, snaiperiški muškietų šūviai. Ir tai dar ne viskas – pasigardžiavimui dar laukia susidūrimas su KRAKENU – mitiniu jūrų monstru, kuris būtent, kažkodėl užpuola Hunter‘io laivą... Laimei, Hunter‘is – nepažeidžiamas. Tai vaikinas, kurį smaigstė, skandino, šaudė, traiškė statinėmis ir daužė į šipulius patrankų sviediniais, pjudė rykliais. Pagaliau, grįžus namo jį pasitinka kaip išdaviką, suima, „teisingai“ nuteisia ir įkiša į kalėjimą – ir, žinoma, pasisavina grobį. Bet ne tam Crichtonas sukūrė žaviausią piratą. Skiperio juk negalima nemylėt. Už jį juk visas Port Royal‘is. Ir ne todėl, kad jis – tiesiog žavus banditas. Visi juk investavo į misiją! O investicijos juk privalo atsipirkti... Pabaiga išvis sprogstanti – per vieną naktį – išsivaduojama iš kalėjimo (žinoma, su lojalių imperijos piliečių pagalba!) ir išskerdžiami visi, stoję skersai kelio. Ir vėl mūsų didvyris – ant pjedestalo.
Crichtonas lieka išstikimas sau – nors istorija pateikima kaip visiškai išgalvota, skaitytojas pamaloninamas ne vien fantastikos elementais. Skaitytojui smulkiai paaiškinama, kaip 17-os žmonių komanda paruošia šūviui, užtaiso ir iššauna „dvi su puse tonos įkaitusios bronzos“ – XVII a. patranką. Kaip valdomas medinis burlaivis braunantis siaurais tarpais tarp koralų... Bet, kaip visada – tai jau rašytojo genialumas – ne per daug technikos. Nepamirškime ir korumpuotos imperijos valdininkų, bei teismų. O dar pridėkime žavias Anglijos karalių dvaro moteris tiesiogiai ir ne tiesiogiai įsikibusių Hunter‘iui į parankes – tai ir Jamaikos gubernatoriaus dukterėčia ir gubernatoriaus sekretoriaus žmona. Štai jums – kruvina Naujojo Pasaulio piratų sakmė.
Man ši knyga išsspaudė džiaugsmo ašarą. Nežinau, kaip kitiems, bet aš iškart prisiminiau Rafaelio Sabbatinio istorijas apie kapitoną BLADĄ (Captain Blood). Tikrą anglišką piratų sakmę. Apie kolonijines cukrinių nendrių plantacijas, romo statinaites, žvilgančias špagas, sidabruotas pistoletų rankenas, bronzinius laivų ir tvirtovių pabūklus, bei neišsemiamus Naujojo Pasaulio lobius...
Knyga jau parduota milijonais egzempliorių. Nežinau, ar todėl, kad tai - paskutinė ir dar – po mirties išėjusi Crichtono knyga. Steven‘as Spielbergas – seniai planavo ststyti filmą apie piratus. O taip pat – garsusis režisierius ir prodiuseris – didelis Crichtono kūrybos gerbėjas – jau įsigijo teises statyti filmą. Scenarijų rašo kitas garsus kūrėjas – David‘as Koepp’as. Taip, kad – pasiruoškite išplaukti!
Žinome, kad daugybė knygų ar istorijų suplyšta į skutelius Holivudo ryklių vandenyse, bet, labai tikiuosi, kad „Piratų platumos“ sėkmingai nuburiuos į ekranus. Ši jaudinanti knyga jau atrodo, kaip kinas. Tiesiog sklandžiai verčiame piratų enciklopedijos puslapius. Vienas visų laikų mėgstamiausių autorių dovanoja skaitytojams neatremiamą nuotykį apie padūkusius padaužas Naujojo Pasaulio piratus – klasikinę istoriją apie plazdančias bures, žvangančius ginklus, lobius ir išdavystę. Ir, jeigu Spielbergas sugalvos viską pasaldinti dar ir kokiu nors meilės trikampiu... Juk damų taip pat turime. Niekas neužpyks, manau.
„Pakelt inkarą! Ten ant kopėčių! Judinkitės!”
“AYE, Captain!“

RISING SUN

Knygoje sakoma, kad Japonija – labiausiai rasistinė šalis pasaulyje. Jei jūs išmanote apie Japoniją, pasakysite – taip, tai tiesa. Jei ne – apšauksite rasistu mane...
Michael Crichton

Per milžiniško Japonijos pramonės konglomerato naujos atstovybės atidarymo ceremoniją Los Andžele randamas negyvos merginos kūnas. Prasideda policijos tyrimas, vedantis begaliniu pramoninių intrigų ir verslo karų, per kuriuos neimami belaisviai, labirintu.

Rising Sun – labai įdomi… misterija. Žavingas kultūrų susidūrimas ir anti-Japoniška polemika? Hmmm… Prisipažinsiu – labai sunku vertinti šią knygą, jei paliktume ramybėje Crichtono techno-trilerio genijų ir pamėgintume paanalizuoti, o ne tik mėgautis puikia pramoga. Sugrįžtant prie nebaigtos minties – kas tai? Įvadas/vadovas/verslo pradininkas su japonais? Ar gąsdinantis kultūrinis gidas? Ar tiesiog rasisto sapaliojimai?

Knygos veiksmas – 9-ojo dešimtmečio pabaiga ir paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžia. Todėl dabar tai vertinti reiktų labai atsargiai. Tačiau anuo metu tai sukėlė daug diskusijų. Pikti balsai šaukė, kad tai jokia Rising Sun. Tai Rising Storm!

Detektyvų lūpomis, tiriant žmogžudystę, ar kad ir kas ten įvyko per Holivudo žvaigždžių, politikų ir įvairaus plauko prisiplakėlių vakarėlį, atidarinėjant Japonijos high-tech‘o giganto atstovybę taip pat nagrinėjama Japonų verslo kultūra, apgaubta išdavikiškos ir klastingos auros.

Atsakymai į klausimus gaunami pernelyg lengvai, bet kokia analizė – neįmanoma, nes slepiasi už „japoniškos“ sienos, verslo sindikatai turi per daug įtakos ir labai greitai dviems detektyvams – japoniškos patirties turinčiam Connor‘ui ir naujokui „japonų pasaulyje“ – Smith‘ui – tenka išsisukinėti nuo politinių, verslo ir tikrų kulkų...

Kai viskas susigulėjo galvoje – man tai labiau panašu į Japonijos korporacijų verslo paveikslą. Visa grandinė kažkaip surištų pramonės sričių (tolimų ir artimų) tiesiog įteisina kažką panašaus į Cosa Nostrą versle. Pridėkime specifinę etiką – ir vakariečiui tai jau panašu tiesiog į banditizmą. Bet, kaip paaiškina Connor‘as – tai tiesiog konteksto nesuderinamumai – kas pradeda gąsdinti dar labiau!

Trumpai drūtai. Žmogžudystės tyrimas specifinėmis aplinkybėmis. Detektyvas dabar. Kai knyga pasirodė – tai buvo tikras techno-trileris su futuristinių tuo metu technologijų priemaiša. Ir dar – kas žino amžinatilsį Crichtoną – daug nepridursi – skaitoma vienu prisėdimu.

O apibendrinant, o gal ir intrigai – paties Crichtono pastebėjimai:

„1990-ųjų pradžioje aš beveik kasdien pietaudavau Japoniškame restorane Takanwa, Santa Monikoje. Neilgai trukus po Rising Sun pasirodymo prekyboje, restorano šeimininkas man prasitarė, kad kiti lankytojai jam pasiūlė neturėti su manimi jokių reikalų. Neva jie manimi pasibaisėję. Viskas dėl knygos. Ir restorano savininkas paprašė manęs knygos, kad pats ją perskaitytų.

Po kelių dienų, perskaitęs knygą, restorano šeimininkas pasakė, kad ten surašyta visa teisybė. Taip pat, jis suprato ir kodėl kiti lankytojai tokie nepatenkinti. Man niekas į akis nepasakė, kad Japonijos verslo kultūra pavaizduota neteisingai. Bet daug dažniau teko susilaukti patarimų, kad nevertėjo apie tai viešai rašyti.“

THE TEMPLAR LEGACY

Senovės Riterių Tamplierių ordinas kadaise valdė neregėtus turtus, o karaliai ir popiežiai visiškai nesikišo į ordino gyvavimą ir niekaip nevaržė jų veiksmų. Iki pat Didžiosios Inkvizicijos amžiaus. Ordinas buvo ištrintas iš istorijos, o nesuskaičiuojami turtai dingo be žinios... Iki šiol ši, legendomis apipinta senovės organizacija nesiskundžia dėmesio stoka. Jei pastebėjote – nevartoju būtojo laiko – mokslininkai taip pat neturi vieningos nuomonės, ar tikrai Tamplieriai tebeegzistuoja, ar ne. Ir iki šių dienų – pradedant mokslininkais ir baigiant lobių ieškotojais – o gal geriau būtų išsireiškus – lobių medžiotojais – stengiasi įminti – vieni – kadaise galingiausios žinomo pasaulio politinės jėgos galybės paslaptį, kiti – atrasti pradingusius turtus ir iš to pasipelnyti... Ir viskas apie tą patį jau bendriniu tapusį faktą – sunkiai atskiriamą nuo mūsų nūdienos egzistavimo – jei būtų įminta didžioji Tamplierių paslaptis – tai supurtytų ir iš pagrindų pakeistų šiuolaikinio pasaulio iki šiol egzistavusią ideologiją. Ar pakeistų..?

***

Cotton‘as Malone – buvęs JAV Teisingumo Departamento operatyvinis agentas, išėjęs ankstyvon pensijon ramiai gyvena Danijoje, prekiaudamas antikvarinėmis knygomis. Tačiau netikėtas skambutis viską apverčia aukštyn kojom, priversdamas atgimti senus instinktus ir pasinerti pilną pavojų ir nuotykių gyvenimą, atrodė, jau paliktą visiems laikams...

***

Istorija prasideda įtempta ir pakankamai smurtine apiplėšimo scena. Stephanie Nelle – buvusi Cotton‘o viršininkė užverda visą košę, paskambindama buvusiam pavaldiniui ir paprašydama susitikti Kopenhagoje. Vėliau sužinome, kad Stephanie keliauja į Europą, vedama asmeninių tikslų ir tai nieko bendra su Valstybės saugumu. Apsiginklavusi amžinatilsi vyro dienoraščiu, kuriame, tikėtina – raktas, padėsiantis įminti dar ankstyvaisiais viduramžiais po žemyninę Europą išbarstytus galvosūkius ir dėliones, Stephanie stengsis įminti amžiną klausimą apie Tamplierių turtus ir didžiąją paslaptį, suteikusią ordinui beribes gales. Tačiau Stephanie – ne vienintelė, vykdanti šią misiją. Raymond‘as de Roquefort‘as – fanatikas, turintis po ranka treniruotų žudikų armiją. Jam tereikia amžinatilsi Stephanie vyro dienoraščio...

Visai netikėtai, Cotton‘as Malone, patekęs į istorinio prizo medžioklės verpetą, tampa pagrindiniu veikėju, kurio dėka dvi konkuruojančios jėgos bent kiek susilygina. Tačiau, kuo daugiau jis sužino apie su Tamplierių ordinu susijusią sąmokslo teoriją, tuo darosi aiškiau, kad tai ne tik žmonių gyvybių klausimas, siekiant tikslo. Taigi, pilno intrigų ir išdavystės, persekiojimo, ligoto valdžios siekimo, šūvių ir kitų kaskadininkų triukų mirtino žaidimo pabaigoje – atradimas, galintis iki pamatų sudrebinti šiuolaikinę civilizaciją, ir tai raktas, kuris, patekus į blogas rankas, pasaulis būtų parklupdytas...

***

Steve Berry knygoje – Tamplieriai egzistuoja. Jau pradžioje nesunku padaryti išvadą, kad Raymond‘as de Roquefort‘as – šiuolaikinis tamplierius. O jo treniruoti žudikai – taip pat brolija. Fanatikas, siekiantis atstatyti kadaise Didžiosios Inkvizicijos įvykdytą skriaudą prieš ordiną. Būdamas ordino Maršalu – arba karo vadu, ir, nesustodamas net prieš ordino Magistrą, De Roquefort‘as bandys atstatyti prarastas galias. Tačiau tam reikia įrodymų. Reikia rasti prieš amžius dingusį Tamplierių palikimą ir atsakymą į didžiąją paslaptį...

***
The Poor Fellow Soldiers of Christ and the Temple of Solomon at Jerusalem – Vargšai Kristaus Kariai iš Saliamono Šventovės Jeruzalėje – trumpiau tariant – Tamplieriai. Nusiaubus Kryžiaus žygiais Šventąją žemę – apie 1118 A.D. 9 riteriai davė neturto įžadus ir pasižadėjo ginti krikščionis šventojoje žemėje. Tai buvo maža ir neturtinga organizacija, išgyvenanti iš labdaros... Tepraėjus 10-čiai metų ordinas išsiplėtė, įgaudamas karalių ir bažnyčios prielankumą. Karaliai ir princai dovanojo žemes, pinigus, ekipiruotę. Popiežius įteisino ordino gyvavimą. Dar po dešimties metų ordinas tiesiogiai atsiskaitė tik popiežiui. Įvairaus plauko žmonės plūste plūdo į ordiną. Net ir neaiškios reputacijos – tame tarpe ir nusikaltėliai, įtikėję, kad tai taip išpirks savo nuodėmes. Valdomas Magistro, Seneskalų ir Maršalų (Karo vadų – past.) ir vadovaudamasis pačių griežčiausių vidaus tvarkos ir tikėjimo taisyklių ordinas įgijo bene didžiausią karinę, finansinę ir politinę galią žinomame pasaulyje. Iš kur toks staigus kilimas? Manoma, kad didžioji Tamplierių paslaptis, kurios dėka žinomas pasaulis buvo laikomas įkaitu – broliai atrado Kristaus kapą ir jo palaikus (kaulus), tuo pačiu turėdami įrodymą, kad Kristus tiesiog... neprisikėlė. Tačiau, Prancūzijos karalius Pilypas IV, 1307 m., norėdamas pasisavinti Tamplierių turtus, užsiundė ant ordino Didžiąją Inkviziciją. Paskutinysis Magistras - Jacques de Molay, buvo nukryžiuotas, o paskui sudegintas už raganavimą 1314 m. Tačiau iki šiol neaišku, ar Tamplieriai nulindo į pogrindį, ir ar jiems pavyko išsaugoti Didžiąją Paslaptį ir turtus. Steve‘o Berry knygoje – Tamplieriai nesiafišuojanti organizacija, o kiekvieno naujojo Magistro tikslas – surasti amžių palikimą ir įminti Didžiąją Paslaptį.

***

Taip. Steve Berry herojai atranda Tamplierių lobius ir įmena didžiąją paslaptį. Apart gaudynių, šūvių, kovos menų demonstravimų, įvairių ankstyvųjų viduramžių mįslių ir dėlionių įminimo, bei kitų nuotykių, autorius retoriškai paaiškina Didžiąją Tamplierių paslaptį – ir nors konkreti vieta su nesuskaičiuojamais turtais, palaikais ir dokumentais atrasta, viena konkuruojanti pusė laikosi nuomonės, kad nerasta nieko tokio, dėl ko vertėjo prarasti gyvybių, kita mano, jog tai padės įgauti neribotą galią pasaulyje.

Knygoje daug įdomių faktų ir smulkmenų, apie kurias net nepagalvoji. Nevartosiu banalios frazės „verčia susimąstyti“ (oops! Jau ir pavartojau...). Paprasčiau – skaitant labai suintriguoja. Autoriaus genialumas surišti įvykių grandinę taip, kad negali sustoti, kol nepasieki galo. Trauki ir trauki... Galų gale,
KRISTUS - MITAS TAI, LEGENDA, AR ISTORIJA? KAS TAI BEBŪTŲ – TAI PUIKIAI TARNAVO ŽMONIJAI IKI ŠIOL. IR TOLIAU PUIKIAI TARNAUJA. Tokia būtų dar viena pagrindinė mintis, atmetus nuotykinį atspalvį...

THE PARTNER

Jie stebėjo Danilo Silvą daug dienų prieš jį sučiumpant. Silva gyveno vienas, po šešėliais pasislėpusioje gatvelėje Brazilijos provincijoje. Paprastas gyvenimas, neišvaizdus namas – tikrai – jokios prabangos. Nė ženklo turtų, kuriuos, jie buvo tikri, Danilo pavogė. Silva atrodė suliesėjęs, pasikeitusiais veido bruožais. Jis kalbėjo portugališkai. Labai gerai portugališkai. Bet Danilo praeitis buvo labai spalvinga.

Prieš ketverius metus jis buvo Patrikas S. Laniganas. Respektabilios Biloksio teisininkų kontoros partneris. Jis turėjo gražuolę žmoną, ką tik gimusią dukrelę ir šviesią ateitį. Vieną šaltą žiemos rytą Patrikas žuvo baisia mirtimi, įkalintas liepsnojančiame automobilyje. Prieš laidojant net nereikėjo kremuoti...

Patrikas stebėjo savo laidotuves pro žiūronus. Tada dingo. Po šešių savaičių 90 milijonų dolerių mistiškai dingo iš buvusios Patriko teisininkų firmos ofšorinės sąskaitos...

Jie sučiupo Silvą mažame miestelyje Brazilijos provincijoje. Naujas vardas, pasikeitusi išvaizda. Bet pagrobėjai buvo įsitikinę – tai jų žmogus...

Taigis. Patriką sugauna. Pargabena atgal į JAV. Tiesiai į vilkų irštvą. Vieni nori keršto, kiti – pinigų, treti – tiesiog spektaklio.
Ir ką?

Labai gerai sukalta knyga. Nelabai supratau, kodėl nieks nesusuko filmo? Ir nors tikrai – visiškas popsas – viskas suplanuota iš anksto ir lengva – pasakykim – kaip kine. ;-)

Bet skaitosi nuostabiai. Net pasijunti maždaug taip – ir kodėl nepasirinkau advokato profesijos? Nei sausa, nei nuobodu. Įdomu! Jaudinantys ir įtempti posūkiai. Matematinis planavimas. Tiesiog – jokių trūkumų…

Viskas suorganizuota. Savižudybė. Pinigų vagystė iš sąskaitos Kaimanuose. Investavimas. Uždirbimas dar daugiau. Žmogiškos emocijos – nesugebėjimas susitaikyti su tuo, ką padarei. Baimė būti pagautam. Nors tai skamba ligotai, bet net ir savo paties sugavimas – su-pla-nuo-tas.
OK. Iš eilės.

Patrikas dingsta į Braziliją. Susiranda partnerę. Pats save atveda pas pagrobėjus. Stoja prieš teismą namuose. Būna išteisintas. Jo dėka tikrieji kaltininkai sėda už grotų. Vėl dingsta. Tik… šį kartą ne jis. Jo partnerė brazilė. Su pinigais. Man tai buvo gan netikėtas posūkis.

Persekiojamasis tampa persekiotoju... Užuominų buvo. Bet aš jų kračiausi – negali būti! Juk viskas idealu net. O ir užuominos – per silpnos, kad įtikintų... Taip norėjosi galvoti. Skaitant... O dabar? Galima nusišypsoti – Patrikas – puikus mokytojas – triukų – kaip išnykti be pėdsakų. Jo jaunoji partnerė iš Brazilijos – gera mokinė... turbūt...

Apibendrinimui – prisipažinkim – ne veltui teisiniai filmai ir serialai tokie madingi... Pagal savo intensyvumą ir rimtį labiau priminė „Murder One“ nei „Boston Legal“. O kodėl nieks nepastatė filmo... Keista... „Firma“ – buvo cool. „The Partner“ – manau – būtų ne mažiau įtemptas ir jaudinantis. Labai jau slankiai ir logiškai viskas.

STATE OF FEAR

Paryžius. Jaunas fizikas, dirbantis okeanografijos srityje, žūna neaiškiomis aplinkybėmis, laboratorijoje pademonstravęs eksperimentą žaviai nepažįstamajai...

Malaizija. Džiunglėse demontruojama ir neaiškiais tikslais įsigijama ultragarsinė kasinėjimo technika, galinti sugriauti kalnus...

Vankuveris. Verslininkas išnuomoja nedidelį povandeninį laivą tyrinėjimo tikslams, o pats žūsta neaiškiomis aplinkybėmis.

Tokijas, LA, Antarktida, Saliamono salos Ramiąjame vandenyne... Spec. tarnybų agentas ir co. lenktyniauja su laiku, bandydami išspręsti sudėtingą galvosūkį ir sustabdyti pasaulinę katastrofą...

***

Iki šiol tomis problemomis (gamta, klimato kaita ir t.t.) domėjausi tiek, kiek pamatydavau per TV ar perskaitydavau straipsnių moksliniuose ir kt. žurnaluose. Ir, keldavau abi rankas, balsuodamas už gamtos saugotojų idėjas, žinoma. O ši knyga – IR JOKIOS FANTASTIKOS!!! – antausis labdariniams fondams, įskaitant ir įvairias gamtos „saugotojų“ organizacijas. O kiek visiškai NEIŠGALVOTOS, o paremtos faktais ir statistika informacijos prisigaudžiau, kurios per TV neišvysi ir paprastuose žurnaluose neperskaitysi... Mainstream media, pasirodo – kitoje barikadų pusėje... my oh my...

Neseniai skaičiau straipsnį Business Week. Visiškai patvirtino knygos idėją. Pavyzdys: vieno garsaus NBA krepšininko labdaros fondas surinko per metus apie šimtą dvidešimt tūkst. lėšų. Nemažai? Devyniasdešimt tūkst. kainavo administracinės išlaidos... Juokinga...? Taip veikia apie 90 proc. labdaringų organizacijų...

Pasaulinis atšilimas? Analyse this – per 100 m. vidutinė temperatūra Žemėje pakilo 0.04 C. Vidutinė. Reiškia, jei milijoniniuose dimiesčiuose ji pakilo keliais laipsniais (neiašku dėl ko – ar dėl išmetamųjų automobilių dujų ir visos kitos sunaudojamos energijos, ar dėl „pasaulinio atšilimo“ ir „šiltnamio efekto“?), tai kai kuriose vietose, net nukrito... Ar tai galima vadinti „globaliniu efektu“?
Sutikite – visa žiniasklaida tiesiog apsiputojusi apie tai trimituoja į visas puses... Kam tai naudinga? Klausimas. Daugybė aplink pasaulį atliekamų tyrimų į jį neatsako... M. Crichton‘as jį užduoda skaitytojui.

***

Nesunku suprasti, kad kažkas mėgina sukelti pasaulinę katastrofą, prisidengdamas gamtos jėgomis. Milijonierius filantropas, remiantis labdaringą gamtos saugotojų fondą, jo sekretorė, advokatas ir, spec. tarnybų agentas, atstovaujantis mistinę tarnybą, su visagaliu ID, turintis advokato, fiziko, okeanografo, meteorologo išsilavinimus ir, dar suspėjęs užsitarnauti apdovanojimų, būdamas jūrų pėstininku (arba numažinau, arba padauginau – bet – per daug nesuklydau...) etc... bando tam sutrukdyti. Labai smagi kompanija, a? Milijonierius, blondinė, advokatas ir 007…

Taigi, labdaringas fondas bando gauti lėšų aukštam tikslui, pats, samdinių pagalba, sukeldamas gamtines anomalijas. Tai ir ledkalnių atskilimas nuo Antarktidos, ir potvynis nacionaliniame JAV parke, kur vaikai surengė pikniką, ir, pagaliau, Ramusis vandenynas – cunamis, kuris turėtų užgriūti JAV vakarų pakrantę iškart po gamtosaugininkų konferencijos, propaguojančios ekstremalų klimato pasikeitimą...

Supainiotas siužetas – detektyvų mėgėjams.

Kopimas ledkalniais, bėgimas nuo persekiojančių žaibų, džiunglės, kanibalai, rytų kovų menai, šūviai, krokodilai ir dirbtinis cunamis – veiksmo mėgėjams.

Manau, puikiai patenkinta daugybė skonių.

Ne naujiena, besidomintiems M. Crichton‘o kūryba, bet, kaip visada – netikėta tema, ir daug daug naujos informacijos skaitytojui...

***

Kodėl „State Of Fear“? (Versčiau „Baimės (arba Pavojaus) būsena“). M. Crichton‘as labai logiškai ir įdomiai filosofuoja – nėra kaip prieštarauti...

50 metų Vakarų valstybių žmonės gyveno amžinos baimės būsenoje. Atominis karas. Komunistai. Geležnė uždanga. Blogio imperija etc... Komunistinėse valstybėse - tas pats, tik atvirkščiai... Ir staiga, 1989 m., griuvus Berlyno sienai, visiškas stop. Vakuumas. Statistiškai... jis užsipildė gamtinėmis krizėmis. Vėliau įvyko 9/11 – terorizmas.

Išsivysčiusios valstybės suteikia savo piliečiams saugumą, sveikatos apsaugą, komfortą etc. Tačiau žmonės gyvena baimėje. Bijome svetimų žmonių, ligų, supančios gamtos, nusikaltimų, netgi maisto, kurį valgome ar kompiuterių, kuriais naudojamės... Taip, remdamasis statistika ir faktais, filosofuoja M. Crichton‘as.

O žiniasklaidos lozungai „krizė“, „katastrofa“ – pasirodo - atsirado visai neseniai – mano kartai beaugant... – įdomu buvo sužinoti...

***

Knygoje yra visos nuorodos – į i-neto puslapius, visa bibliografija – taip, kad – niekas neišgalvota. Faktai ir statistika. Pafilosofuota. O, kadangi filosofija – nei paneigiama, nei įrodoma... Ir, žinoma, tendencinga. Kaip ir visa žiniasklaida... Tik – visiškai ne todėl, kad man šis autorius patinka – man atrodo, kad knyga – maksimaliai objektyvi...

***

Apibendrinant – įtemptas detektyvinis siužetas (labai supainiotas! – gal šiek tiek trukdo susikaupti, ypač knygos pradžioje, tai, kad vienu metu daug veiksmo skirtingose pasaulio vietose), modernūs siužetas ir veikėjai, kas leidžia pasijusti „DOWN TO EARTH“, geras tempas, gausybė įdomios mokslinės statistikos – pagauni save mąstant (ne pirmą kartą!) – MES – POLITIKOS – MOKSLO - ŽINIASKLAIDOS AUKOS!!! Gyvename informacijos amžiuje? Kokios? Cha-cha-cha...Šokas kartais naudingas...

PREY

Nevados dykumoje vykdyto eksperimento pasekmės buvo siaubingos. Nanodalelių – mikrorobotų debesis prasismelkė į aplinką iš laboratorijos. Šis debesis – reproduktyvus, galintis daugintis, autonomiškas ir sparčiai mutuojantis netikėta linkme. Jis – protaujantis, vystosi ir mokosi remdamasis patyrimu. Faktiškai ir praktiškai – jis gyvas.
Nuo pat pradžių debesis buvo užprogramuotas kaip grobuonis. Jis greitai progresuoja ir, su kiekviena valanda, tampa vis protingesnis ir pavojingesnis.

Visi bandymai sunaikinti debesį buvo nesėkmingi.

Ir mes tapome grobiu...

***

Eilinis Crichton'o techno trileris. Pasakiau „eilinis“? Tik todėl, kad neįmanoma atsiplėšti. Kaip ir „Laiko linija“. Jei auditorijai įdomu, didelę ir storą knygą (ne paperback‘as!) angliškai perskaičiau, kol parskridau iš Vancouver'io į Vilnių. Prisiminus komentarus po „Laiko linijos“ recenzija, kur kažkas nerado „fantastikos“ – užbėgsiu už akių: nei viena iš šių knygų nėra mokslinė fantastika. Techno trileris – geriausias apibūdinimas. Žinoma, su mokslinės fantastikos elementais – kaip, kad kelionės laiku „Laiko linijoje“, arba kol kas tik beužgimstančios nanotechnologijos „Grobyje“.

Kaip ir visada, autorius labai gerai pasiruošęs. Visi faktai paremti ir papildyti mokslinėmis nuorodomis. Šiame romane užkabintos naujos ir sparčiai besivystančios sritys – biotechnologijos ir nanotechnologijos. Prisiminus, kad autorius turi universitetinius antropologijos ir medicinos daktaro laipsnius, neverta ginčytis, kad tikrai žino, ką rašo, o visa rašliava paremta moksliškai, logiškai ir perteikta labai tikroviškai. Ir visai neatrodo, kad tai negalėtų vykti šiais laikais, kažkur slaptame laboratorijų komplekse Nevados dykumoje. Anokia čia fantastika, pasakytumėt...

***

Biotechnologijų kompanija bando pritraukti daugiau investuotojų sukurti naujoms technologijoms, taikytinoms medicinos tyrimams – kuriamos netgi ne mikroskopinio, o molekulinio ir submolekulinio dydžio kameros, kurios, valdomos radijo bangomis ir magnetiniais laukais, galėtų keliauti kraujagyslėmis, venomis, neskausmingai patekti į visus žmogaus organus jų nepažeidžiant. Tai būtų prasiveržimas mokslo srityje. Ir, nors technologija puikiai pritaikoma kasdieniniame gyvenime, visa tai – butaforija.
Minėta biotech'o firma slaptame laboratorijų komplekse Nevados dykumoje jau seniai gamina nanokameras. Pentagono užsakymu. Tačiau rezultatas nepatenkina užsakovų – papūtus stipresniam vėjui nanokamerų debesis nupučiamas ir išsklaidomas. Todėl mokslininkai surizikuoja: nanokameros yra patobulinamos – dalelėms suteikiama atmintis, šioks toks saulės energijos akumuliatorius, ir jų debesys paleidžiami į aplinką „pasimokyti“... Sąmoningai išleidžiami. Mikrorobotų elgesys paremtas minios elgesio ir minios psichologijos principais. Kodėl debesis? Paprasta: daug molekulės dydžio kamerų „susiorganizuoja“ į vieną didelę kamerą. Mūsų daug ir mes - jėga... Kūrinyje ištisi skyriai skirti minios/bandos/spiečiaus ir/ar būrio „BEHAVIOURISM‘o“ (radau tokį lietuvišką terminą!!!) nagrinėjimui. Viskas logiška ir nenuginčyjama. Vienas molekulės dydžio robotas – nematomas netgi mikroskopu ir bejėgis. Debesis – jau jėga. Jau seniai egzistuoja „Dirbtinis protas“ (Artificial Intelligence) – tokiu principu sukurtos programos įdiegiamos ir mūsų mikrorobotui. Kad mokytųsi. Kai nesuskaičiuojama jų daugybė susiburia į debesį, jie pradeda vadovautis minios mentalitetu. O kad sustiprintų tikslo siekimą, debesis remiasi grobuonies-aukos egzistencijos principais – užbaigus ciklą, programa negrįžta į pradžią, o analizuoja ir ieško efektyviausių kelių, kaip surasti naują auką/tikslą, kiekvieną kartą vis efektyviau. Debesies paleidimas į aplinką pilnai pateisino tikslus. Mikrorobotai išsivystė ir patys be jokios pagalbos puikiai atliko pamokas ir netgi pranoko lūkesčius. Tik... vienas bet. Jie atsisakė paklusti pirminei programai ir tapo nevaldomi. Baisiausia tai, kad juos veda grobuonių instinktas. Ir, kadangi reprodukcijai ir dauginimuisi reikalingi baltymai ir angliavandeniai, auką nesunku nustatyti...

***

Puiki kūrinio kompozicija paverčia jį neatremiamu – pasikartosiu – neįmanoma atsitraukti. Pagrindinių aplinkų nedaug: pagrindinių veikėjų namai ir laboratorijų kompleksas dykumoje. Masinių scenų taip pat nėra – viskas kuriama pagrindinio veikėjo akimis – taigi – jo šeima, bendradarbiai, kurių visai ne velnio tuzinas – nesunku prisiminti visų vardų ir net pareigų.

Daugybė mokslinių biologinių ir medicininių terminų (vėl prisiminkime – autorius – medicinos daktaras). Tačiau kiekvienas terminas aiškiai ir suprantamai pakomentuotas visiems žinomais pavyzdžiais iš gyvosios gamtos gyvenimo. Parazitavimas, virusai, simbiozė... Debesis – bičių spiečius ir pan. Viskas aišku ir nesudaro jokių sunkumų paprastam skaitytojui. Galima netgi pasijusti biotech'o ir nanotechnologijų ekspertu. Ir knygos skaitymas einasi kaip per sviestą.

Veiksmas vyksta tik keletą dienų. Ir, kuo toliau – tuo intensyviau, kol, galų gale, tiesiog sprogstamu tempu. Patikėkit – tai prikausto.

Šiek tiek pasigedau kai kurių personažų detalesnio aprašymo – labai greitai viskas įvyko. Užbėgsiu už akių – pagrindinio herojaus žmona, beje, yra tos biotech'o firmos viceprezidentė, o artimas draugas – projektų vadovas. Ir, netikėtai pačiam sau – pasigedau šiek tiek šeimyninės idilijos, ir gilesnių aprašymų. Bet, kaip ir minėjau – tempas – tiesiog sprogstamas, nebuvo kada. Ir, galų gale – ne apie tai knyga...

Kaip kad ir visi tikimės – istorija baigiasi sąlyginai laimingai. Pagrindinis herojus randa būdų, kaip sunaikinti mutavusius mikrorobotus, nors, žinoma, neapsieinama be žmonių aukų. O kadangi veikėjų nedaug – žūsta veikėjai, su kuriais užmegztas skaitytojo emocinis ryšys – klasiškai išspaudžiama ašara. O intrigai sustiprinti, paliekamas abejonės šešėlis – pasaulis platus ir didelis, o niekas tiksliai nežino, kiek nanodalelių dydžio bio-mikro-robotų pateko į aplinką...

***

„Ar tik žmonija nepasistatė sau išankstinio antkapio... Labai tikiuosi, kad klystu. Gal mums dar pasiseks...“

***

Visas kūrinys – svarbus klausimas sau ir žmonijai. Vaizdžiai pailiustruotas pavyzdžiais ir nuorodomis į praeities kartų padarytas klaidas. Azimov'as tam tikra prasme bandė įspėti apie tai ir įsivaizduoti žmonių ir robotų bendrą egzistenciją. Crichton'as – ne toks švelnus. Arba sunaikinkime šį vaisių užuomazgoje, arba nustatykime aiškias ribas. O šiame kūrinyje aiškiai ir užsispyrusiai klausiama: ar sunaikinsi tai, ką pats sukūrei? Net jei ir pats tampi grobiu, savo kūrinio auka...

P.S. Ideali medžiaga kino filmui. Aplinkų nedaug, veikėjų nedaug, visi – ryškios asmenybės. (Prisiminkite „SFERĄ“). Tik čia – apstu veiksmo. O jau kokį SPIEČIŲ galima sukurti pasinaudojus 3D pagalba – my oh my... Žinoma – būtina gera prodiuserių ir režisierių komanda. Kad sukurtų atitinkamą įtampą. Sakyčiau, trilerių ir siaubiakų specialistai čia irgi praverstų....