THE CLIENT

Piktžolėmis apžėlusiame Memfio treilerių parko pakraštyje du berniukai pastebi lėtai privažiuojantį Lincoln‘ą...

Vienuolikametis Mark‘as Sway‘us su jaunesniuoju broliuku treilerių parko krūmuose bandė nuslėpti nusikaltimą – surūkyti nugvelbtą iš motinos plonytę cigaretę. Ir čia tas Lincoln‘as. Po to, ką pamatė vaikai, rūkymo blogybės tikrai užėmė nekaltų pakvailiojimų vietą. Atsitiktinis susidūrimas su įtampos neišlaikiusiu pasigėrusiu korumpuotu mafijos advokatu atskleidė Markui kruviną ir net sprogstamą paslaptį: kur mafija slepia labiausiai šalyje ieškomą nužudyto senatoriaus kūną. Toliau – klasikinis siužetas: teisinės sistemos ir organizuoto nusikalstamumo susidūrimas. Tarp dvejų ugnių – aplinkybėms susiklosčius, prieš savo valią patekę du vaikai. Tyrimą vykdantys valdžios atstovai bandys, laužydami visas taisykles, bet kokiais būdais priversti Marką atskleisti, ką žinantį, kai tuo tarpu mafija darys viską, kad nusikaltimą palaidoti ten, kur niekas nesurastų... Nereikia būti orakulu, kad išsiaiškinti, kad anksčiau ar vėliau atviru tekstu perskaitysime, kaip mafija nusprendžia „pakasti“ visus liudininkus. Ne pagal amžių vienuolikametį užgriuvusi atsakomybė už šeimą – per kelis darbus dirbančią mamą bei įvykių piktžolėmis apaugusiuose krūmynuose vaizdų šokiruoto jaunesniojo broliuko likimus, priverčia Marką ieškot išeities. Mama budi prie žado netekusio ir nekalbančio jaunesniojo broliuko lovos ligonėje, tuo tarpu 11-metis, susukęs smegenis koridoriuje budintiems agentams, leidžiasi ieškotis pagalbos. Ko gali griebtis 11-metis berniukas? Na, žinoma –kreiptis į advokatą. Juk taip gražiai reklamuojamasi „geltonuosiuose puslapiuose“ – išsprendžiame visas problemas – ir sutuokiame, ir išskiriame, ir „išmušame“ kompensacijas etc. Na, matyt, jei paprašytumėt nuskraidinti į Mėnulį – tas mums taip pat nesukeltų problemų. Taigi, advokatas it is.

Toliau – vėl klasika – be didelių posūkų; Markui pasiseka išvengti smulkių advokatų verteivų ir pakliūti pas Reggie Love. Su savomis problemomis, bet gyvenimo užgrūdintą ir sąžiningą moterį. Svarbiausia, kad labai protingą ir sumanią. Čia jau Grishamo fokusai – bet, jis pats žino tuos ‚amerikoniškus“ koridorius – ir kaip tokia absoliučiai ideali advokatė atsidurė ten, kur ją rado Markas? Negali atsikratyti jausmo, kad mūsų herojė, sužinojusi į ką įsivėlęs Markas, sau pagalvoja – o ne... ir vėl... aš jau nuo to pasitraukiau juk! Reggie padaro viską, kad apsaugotų klientą ir jo šeimą. Net ir suranda kartu su Marku paslėptą kūną – šio nuotykio kaina – arba laisvė, arba mafijos kulka. Visiems dalyvavusiems. Nes FTB lošia paprastai – arba duok ko norime, arba – tai tavo problemos. Taigi, FTB gali atsikabinti nuo Marko šeimos ir skirti neliečiamybę, nes gauna pagrindą įkišti už grotų nusikaltėlius...

Kaip daugumoje Grishamo romanų – didžioji dalis veiksmo vyksta ligoninėje, Reggie ofise, tardymo kambaryje. Žodžiu, kabinetuose. Nėra susišaudymų, minų laukų, krentančių lėktuvų, bei gaudynių automobiliais. Bet puslapis po puslapio – žiūrėk jau ir įpusėjom. Neišeidami iš ligoninės. Čia tai, ką vadinu „Grisham magic“. Kino nemačiau, bet lokacijų atžvilgiu – tai prodiuserių svajonė – ligoninė, advokato kontora, treilerių parkas, krūmais apžėlusi laukymė, restoranas, bei – klasiška – garažas. Jame betone palaidotas ieškomas kūnas. O prikausto, lyg būtų koks nepakartojamas laukinių vakarų ar Karibų piratų nuotykis.

Čia apie kiną, jei kam įdomu: http://www.imdb.com/title/tt0109446/

THE BROKER

Leisdamas paskutines valandas Ovaliniame kabinete kadenciją baigiantis prezidentas pasirašo keletą prieštaringų malonės prašymų. Vienas netgi ne malonės prašymas – pagal meistriškai suplanuotą CŽV scenarijų atleidimą už nuodėmes gauna ir kažkada garsiausias Vašingtono lobistas, arba, Grishamo terminologija – brokeris – Joel‘is Backman‘as. CŽV manymu, būdamas šlovės viršūnėje, Backman‘as sužinojo paslapčių, galinčių sukompromituoti tobuliausią kada nors sukurtą palydovinę sistemą.
Backman‘as paslapčia išvežamas iš šalies krovininiu karo lėktuvu, gauna naują vardą, naują tapatybę ir naujus namus Italijoje... CŽV planas paprastas ir genialus. Backman‘ui apsipratus ir prisitaikius prie naujojo gyvenimo, CŽV nusiųs užuominas Rusų, Kinų, Saudo Arabijos slaptosioms tarnyboms, o šios savo ruožtu pasharins ir kitiems skalikams... Visai kaip socialiniame tinklapyje... Tada liks tik stebėti. Niekas neturi iliuzijų, kad Backman‘as išgyvens. Tai neįeina į planą. Tiesiog – CŽV įdomu – kas labiausia stengsis nugalabyti Backman‘ą? Tai atsakytų daug klausimų, kuriuos Joel‘is ignoruoja kalėdamas...
Joel‘is Backman‘as yra „Brokeris“. Kaip ir absoliuti dauguma Grisham‘o romanų herojų – advokatas karjeros viršūnėje. Tik jo kontoros verslas – ne tiek atstovauti teismuose, kiek Vašingtono valdžios koridoriuose, politikos užkulisiuose ir įvairiuose kituose grietinėlės renginiuose. Brokeris, arba lobistas. Angliškas terminas labai tinka – POWER BROKER. Tūkstančiais kainuoja vien tik gauti audienciją Backman‘o kontoroje. O vėliau... ar jis nespręs imtis reikalo – kitaip tariant - ar komisinių nubyrės pakankamai didelis lagaminas – niekas nežino. Žodžiu – jei tavo žuvelė smulki – geriau negaišti laiko... Na, o jeigu žuvelė išties auksinė – tada brokeris imasi darbo. Jis žino viską ir pažįsta visus – nuo Baltųjų rūmų iki CŽV ir Pentagono. Trumpai tariant – kaip banginis įplaukia į planktono debesį ir smaguriauja... Žinoma – aplink apstu ir kitų plėšrūnų, ir Backman‘o kontora mirksta teismuose, besigindami nuo įvairiausių kaltinimų mokesčių vengimu iki valstybės paslapčių pardavimu. Bet juk tai – žiauraus verslo kasdienybė, o ir knyga ne apie tai...
Tačiau net ir banginiui gali būti nesaugu – ir kas galėjo pagalvoti? Nesileidžiant į technines istorijos smulkmenas - bandant „prastumti“ programišių „nulaužtą“ palydovinę šnipinėjimo sistemą auksu ir šlove spinduliuojantis gyvenimas staiga subyra. Iš pradžių pradedami galabyti tie patys programišiai, prisikasę iki palydovinių aukštumų. Vėliau – ir Backman‘o kontoros konsultantai bei partneriai. Taigi, nelaukdamas staiga milžinišku greičiu jo pasitikti lekiančio naujojo likimo, Joel‘is Backman‘as prisipažįsta įvykdęs kažkokius nusikaltimus su vieninteliu tikslu. Pasislėpti maksimalaus saugumo federaliniame kalėjime. Nuo mirties. Nežinia nuo kokių pasaulio slaptųjų tarnybų ir samdomų žudikų, bet nuo mirties... Žinia, paslaptis apie palydovinę šnipinėjimo sistemą Backman‘as nusineša su savimį į vienutę. O CŽV belieka tik tikėtis, kad kada nors yla išlįs iš maišo.
Iš pradžių istorijos tėkmė atrodo gan lėta – kol koncentruojamasi į Backman‘o virsmą į italą Marco. Tačiau pasimėgaukite nuostabiu gidu po Sieną ir Boloniją. Nuo italų virtuvės ypatumų iki istorijos bei architektūros. Net ir romantikos rasite. Nors esu nuotykinio-įtemto-veiksmo siužetų mėgėjas, su malonumu gurkšnojau ir kramsnojau Italijos kasdienybę, pagardintą specialiųjų tarnybų užkulisiniais žaidimais bei seno lapino advokato suktumu.
Grįžtant prie siužeto – Joel‘is vis dėl to juk POWER BROKER. Nors ir buvęs. Senas lapinas neprarado įgūdžių dairytis per petį. Backman‘as žaibiškai sukurpia savo genialų planą, kaip apmauti visus žudikus ir seklius. Trumpai tariant – taip – brokeriui vis dėl to pavyksta išvengti mirties pinklių, vėl pamojuoti brokerio vėliava Kapitolijaus panosėje ir slapta pasitraukti į pensiją. Bent kol kas... Ir negali nesižavėti lengva Grishamo ranka ir istorijos tėkme. Pure entertainment, kaip sakoma – skaitoma vienu prisėdimu.

PIRATE LATITUDES

Crichtono istorijos pradžia – Karibai, 1665-ieji. Port Royal’is – niūrus, galvažudžių perpildytas, turtingas ir pavojingas Britų imperijos avanpostas Jamaikoje – iš visų pusių apsuptoje Ispanijos karalystės teritorijų. Port Royal’is – tai eilės tavernų, grogo smuklių, viešnamių, garinę pirtį primenantis klimatas - tai pats tiesiausias kelias į kokios nors mirtinos tropikų ligos glėbį arba... ant durklo smaigalio.
Karalius Čarlzas II pasirašė trapią taikos sutartį su Ispanija, bet anglų piratai, save vadinantys... „ laisvai samdomais jūreiviais“ (privateers) – nepraleidžia progos nutrūktgalviškai paplėšikauti.
Kapitonui Čarlzui Hunter‘iui – Ispanijos auksas – tai vertybė, kuri tiesiog graudžiai šaukiasi būti priglaudžiama kito šeimininko – o įstatymai palankūs tiems, kurie lipa per kitų lavonus...
Šio piratų nuotykio didvyris ir pagrindinis herojus – Čarlzas Hunter‘is, laivo Cassandra kapitonas – „vertingiausias Karibų baseino piratas“. Moterys jį vadina šunsnukiu, niekšu, piktu, pagiežingu galvažudžiu, nedoru kalės vaiku, tuo pačiu jam merkdamos akį ir lyžtėldamos lūpą... Crichtonas tikrai sukūrė prašmatniausią, nuostabiausią ir narsiausią jūrų vilką pasaulyje. Kai jį pasiekia gandas apie nuo Didžiosios Armados per uraganą atsilikusį ispanų galjųną, prikimštą nesuskaičiuojamų turtų, saugiai besislepiantį netoliese esančios Ispanijai priklausančios salos įlankoje, saugomai neįveikiamos tvirtovės patrankų, Hunter‘is negali atsispirti pagundai. Nesvarbu, kad 300 vyrų prieš metus padėjo galvas, bandydami įveikti tą pačią tvirtovę, kuriai vadovauja pats Ispanijos karaliaus favoritas – didžiausias pasaulio niekšas, kuriam iškankintų mirštančių aukų vaitojimai – tikras atsipalaidavimas.
Akimirksniu Hunter‘is surenka piratiškąją „A“ komandą. Don Diego de Ramano – arba „ŽYDAS“ – sugebantis pagaminti sprogmenų ir jų priedų net iš žiurkių vidurių; Misteris Enders‘as – žemėje – kirpėjas ir chirurgas – jūroje, kai reikia stovėti prie šturvalo – tikras menininkas; Lazue (suanglintas prancūziškas Les Seux) – įsivaizduokite – moteris-piratė – matanti geriausiai ir toliausiai už visus, bei mūšio įkarštyje nevengianti apnuoginti krūtinės, kad priešai visiškai pasimestų.; Bassa – Marokietis milžinas juodis (tais laikais ir ne vergas?) – gal kažkas jam ir nupjovė liežuvį, bet jis – geriausias alpinistas toje gąsdinanačioje kompanijoje – pirmas užsikars 100 m aukščio plikos uolos siena – paminėsiu – chebra turėjo netgi improvizuotą kalnų kopimo įrangą! (kaip tiems laikams); ir, pagaliau Sanson‘as – prancūzas, žiauriausias žudikas Karibuose...
Crichton‘as siunčia savo margaspalvę įgaulą į Matanceros salą, kas ispaniškai reiškia „skerdyklą“ – ir tai jau tikrai pati subtiliausia užuomina į kraujais pasruvusią piratų sakmę... "Mes pamerkti", vienas iš įgulos narių bando išpranašauti Hunter‘iui dar krante – ir tai ne girtos šnekos. Už ant neįveikiamos uolos iškilusios tvirtovės sienų – paties Ispanijos karaliaus favoritas – žavusis Cazalla, kurio aukos springsta jų pačių genitalijomis, o žiurkės tuo tarpu graužia veidus...
Šis nuotykis teka klasikine vaga – misija neįmanoma seka viena kitą... Tai ir kardų žvangesys liepsnojančioje parako saugykloje, ir dūžtantys į šipulius laivai po patrankų atakos, tropikų uraganai, susidūrimas su prieš šimtmečius išnykusia kanibalų gentimis, užnuodytos strėlės, snaiperiški muškietų šūviai. Ir tai dar ne viskas – pasigardžiavimui dar laukia susidūrimas su KRAKENU – mitiniu jūrų monstru, kuris būtent, kažkodėl užpuola Hunter‘io laivą... Laimei, Hunter‘is – nepažeidžiamas. Tai vaikinas, kurį smaigstė, skandino, šaudė, traiškė statinėmis ir daužė į šipulius patrankų sviediniais, pjudė rykliais. Pagaliau, grįžus namo jį pasitinka kaip išdaviką, suima, „teisingai“ nuteisia ir įkiša į kalėjimą – ir, žinoma, pasisavina grobį. Bet ne tam Crichtonas sukūrė žaviausią piratą. Skiperio juk negalima nemylėt. Už jį juk visas Port Royal‘is. Ir ne todėl, kad jis – tiesiog žavus banditas. Visi juk investavo į misiją! O investicijos juk privalo atsipirkti... Pabaiga išvis sprogstanti – per vieną naktį – išsivaduojama iš kalėjimo (žinoma, su lojalių imperijos piliečių pagalba!) ir išskerdžiami visi, stoję skersai kelio. Ir vėl mūsų didvyris – ant pjedestalo.
Crichtonas lieka išstikimas sau – nors istorija pateikima kaip visiškai išgalvota, skaitytojas pamaloninamas ne vien fantastikos elementais. Skaitytojui smulkiai paaiškinama, kaip 17-os žmonių komanda paruošia šūviui, užtaiso ir iššauna „dvi su puse tonos įkaitusios bronzos“ – XVII a. patranką. Kaip valdomas medinis burlaivis braunantis siaurais tarpais tarp koralų... Bet, kaip visada – tai jau rašytojo genialumas – ne per daug technikos. Nepamirškime ir korumpuotos imperijos valdininkų, bei teismų. O dar pridėkime žavias Anglijos karalių dvaro moteris tiesiogiai ir ne tiesiogiai įsikibusių Hunter‘iui į parankes – tai ir Jamaikos gubernatoriaus dukterėčia ir gubernatoriaus sekretoriaus žmona. Štai jums – kruvina Naujojo Pasaulio piratų sakmė.
Man ši knyga išsspaudė džiaugsmo ašarą. Nežinau, kaip kitiems, bet aš iškart prisiminiau Rafaelio Sabbatinio istorijas apie kapitoną BLADĄ (Captain Blood). Tikrą anglišką piratų sakmę. Apie kolonijines cukrinių nendrių plantacijas, romo statinaites, žvilgančias špagas, sidabruotas pistoletų rankenas, bronzinius laivų ir tvirtovių pabūklus, bei neišsemiamus Naujojo Pasaulio lobius...
Knyga jau parduota milijonais egzempliorių. Nežinau, ar todėl, kad tai - paskutinė ir dar – po mirties išėjusi Crichtono knyga. Steven‘as Spielbergas – seniai planavo ststyti filmą apie piratus. O taip pat – garsusis režisierius ir prodiuseris – didelis Crichtono kūrybos gerbėjas – jau įsigijo teises statyti filmą. Scenarijų rašo kitas garsus kūrėjas – David‘as Koepp’as. Taip, kad – pasiruoškite išplaukti!
Žinome, kad daugybė knygų ar istorijų suplyšta į skutelius Holivudo ryklių vandenyse, bet, labai tikiuosi, kad „Piratų platumos“ sėkmingai nuburiuos į ekranus. Ši jaudinanti knyga jau atrodo, kaip kinas. Tiesiog sklandžiai verčiame piratų enciklopedijos puslapius. Vienas visų laikų mėgstamiausių autorių dovanoja skaitytojams neatremiamą nuotykį apie padūkusius padaužas Naujojo Pasaulio piratus – klasikinę istoriją apie plazdančias bures, žvangančius ginklus, lobius ir išdavystę. Ir, jeigu Spielbergas sugalvos viską pasaldinti dar ir kokiu nors meilės trikampiu... Juk damų taip pat turime. Niekas neužpyks, manau.
„Pakelt inkarą! Ten ant kopėčių! Judinkitės!”
“AYE, Captain!“

RISING SUN

Knygoje sakoma, kad Japonija – labiausiai rasistinė šalis pasaulyje. Jei jūs išmanote apie Japoniją, pasakysite – taip, tai tiesa. Jei ne – apšauksite rasistu mane...
Michael Crichton

Per milžiniško Japonijos pramonės konglomerato naujos atstovybės atidarymo ceremoniją Los Andžele randamas negyvos merginos kūnas. Prasideda policijos tyrimas, vedantis begaliniu pramoninių intrigų ir verslo karų, per kuriuos neimami belaisviai, labirintu.

Rising Sun – labai įdomi… misterija. Žavingas kultūrų susidūrimas ir anti-Japoniška polemika? Hmmm… Prisipažinsiu – labai sunku vertinti šią knygą, jei paliktume ramybėje Crichtono techno-trilerio genijų ir pamėgintume paanalizuoti, o ne tik mėgautis puikia pramoga. Sugrįžtant prie nebaigtos minties – kas tai? Įvadas/vadovas/verslo pradininkas su japonais? Ar gąsdinantis kultūrinis gidas? Ar tiesiog rasisto sapaliojimai?

Knygos veiksmas – 9-ojo dešimtmečio pabaiga ir paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžia. Todėl dabar tai vertinti reiktų labai atsargiai. Tačiau anuo metu tai sukėlė daug diskusijų. Pikti balsai šaukė, kad tai jokia Rising Sun. Tai Rising Storm!

Detektyvų lūpomis, tiriant žmogžudystę, ar kad ir kas ten įvyko per Holivudo žvaigždžių, politikų ir įvairaus plauko prisiplakėlių vakarėlį, atidarinėjant Japonijos high-tech‘o giganto atstovybę taip pat nagrinėjama Japonų verslo kultūra, apgaubta išdavikiškos ir klastingos auros.

Atsakymai į klausimus gaunami pernelyg lengvai, bet kokia analizė – neįmanoma, nes slepiasi už „japoniškos“ sienos, verslo sindikatai turi per daug įtakos ir labai greitai dviems detektyvams – japoniškos patirties turinčiam Connor‘ui ir naujokui „japonų pasaulyje“ – Smith‘ui – tenka išsisukinėti nuo politinių, verslo ir tikrų kulkų...

Kai viskas susigulėjo galvoje – man tai labiau panašu į Japonijos korporacijų verslo paveikslą. Visa grandinė kažkaip surištų pramonės sričių (tolimų ir artimų) tiesiog įteisina kažką panašaus į Cosa Nostrą versle. Pridėkime specifinę etiką – ir vakariečiui tai jau panašu tiesiog į banditizmą. Bet, kaip paaiškina Connor‘as – tai tiesiog konteksto nesuderinamumai – kas pradeda gąsdinti dar labiau!

Trumpai drūtai. Žmogžudystės tyrimas specifinėmis aplinkybėmis. Detektyvas dabar. Kai knyga pasirodė – tai buvo tikras techno-trileris su futuristinių tuo metu technologijų priemaiša. Ir dar – kas žino amžinatilsį Crichtoną – daug nepridursi – skaitoma vienu prisėdimu.

O apibendrinant, o gal ir intrigai – paties Crichtono pastebėjimai:

„1990-ųjų pradžioje aš beveik kasdien pietaudavau Japoniškame restorane Takanwa, Santa Monikoje. Neilgai trukus po Rising Sun pasirodymo prekyboje, restorano šeimininkas man prasitarė, kad kiti lankytojai jam pasiūlė neturėti su manimi jokių reikalų. Neva jie manimi pasibaisėję. Viskas dėl knygos. Ir restorano savininkas paprašė manęs knygos, kad pats ją perskaitytų.

Po kelių dienų, perskaitęs knygą, restorano šeimininkas pasakė, kad ten surašyta visa teisybė. Taip pat, jis suprato ir kodėl kiti lankytojai tokie nepatenkinti. Man niekas į akis nepasakė, kad Japonijos verslo kultūra pavaizduota neteisingai. Bet daug dažniau teko susilaukti patarimų, kad nevertėjo apie tai viešai rašyti.“

THE TEMPLAR LEGACY

Senovės Riterių Tamplierių ordinas kadaise valdė neregėtus turtus, o karaliai ir popiežiai visiškai nesikišo į ordino gyvavimą ir niekaip nevaržė jų veiksmų. Iki pat Didžiosios Inkvizicijos amžiaus. Ordinas buvo ištrintas iš istorijos, o nesuskaičiuojami turtai dingo be žinios... Iki šiol ši, legendomis apipinta senovės organizacija nesiskundžia dėmesio stoka. Jei pastebėjote – nevartoju būtojo laiko – mokslininkai taip pat neturi vieningos nuomonės, ar tikrai Tamplieriai tebeegzistuoja, ar ne. Ir iki šių dienų – pradedant mokslininkais ir baigiant lobių ieškotojais – o gal geriau būtų išsireiškus – lobių medžiotojais – stengiasi įminti – vieni – kadaise galingiausios žinomo pasaulio politinės jėgos galybės paslaptį, kiti – atrasti pradingusius turtus ir iš to pasipelnyti... Ir viskas apie tą patį jau bendriniu tapusį faktą – sunkiai atskiriamą nuo mūsų nūdienos egzistavimo – jei būtų įminta didžioji Tamplierių paslaptis – tai supurtytų ir iš pagrindų pakeistų šiuolaikinio pasaulio iki šiol egzistavusią ideologiją. Ar pakeistų..?

***

Cotton‘as Malone – buvęs JAV Teisingumo Departamento operatyvinis agentas, išėjęs ankstyvon pensijon ramiai gyvena Danijoje, prekiaudamas antikvarinėmis knygomis. Tačiau netikėtas skambutis viską apverčia aukštyn kojom, priversdamas atgimti senus instinktus ir pasinerti pilną pavojų ir nuotykių gyvenimą, atrodė, jau paliktą visiems laikams...

***

Istorija prasideda įtempta ir pakankamai smurtine apiplėšimo scena. Stephanie Nelle – buvusi Cotton‘o viršininkė užverda visą košę, paskambindama buvusiam pavaldiniui ir paprašydama susitikti Kopenhagoje. Vėliau sužinome, kad Stephanie keliauja į Europą, vedama asmeninių tikslų ir tai nieko bendra su Valstybės saugumu. Apsiginklavusi amžinatilsi vyro dienoraščiu, kuriame, tikėtina – raktas, padėsiantis įminti dar ankstyvaisiais viduramžiais po žemyninę Europą išbarstytus galvosūkius ir dėliones, Stephanie stengsis įminti amžiną klausimą apie Tamplierių turtus ir didžiąją paslaptį, suteikusią ordinui beribes gales. Tačiau Stephanie – ne vienintelė, vykdanti šią misiją. Raymond‘as de Roquefort‘as – fanatikas, turintis po ranka treniruotų žudikų armiją. Jam tereikia amžinatilsi Stephanie vyro dienoraščio...

Visai netikėtai, Cotton‘as Malone, patekęs į istorinio prizo medžioklės verpetą, tampa pagrindiniu veikėju, kurio dėka dvi konkuruojančios jėgos bent kiek susilygina. Tačiau, kuo daugiau jis sužino apie su Tamplierių ordinu susijusią sąmokslo teoriją, tuo darosi aiškiau, kad tai ne tik žmonių gyvybių klausimas, siekiant tikslo. Taigi, pilno intrigų ir išdavystės, persekiojimo, ligoto valdžios siekimo, šūvių ir kitų kaskadininkų triukų mirtino žaidimo pabaigoje – atradimas, galintis iki pamatų sudrebinti šiuolaikinę civilizaciją, ir tai raktas, kuris, patekus į blogas rankas, pasaulis būtų parklupdytas...

***

Steve Berry knygoje – Tamplieriai egzistuoja. Jau pradžioje nesunku padaryti išvadą, kad Raymond‘as de Roquefort‘as – šiuolaikinis tamplierius. O jo treniruoti žudikai – taip pat brolija. Fanatikas, siekiantis atstatyti kadaise Didžiosios Inkvizicijos įvykdytą skriaudą prieš ordiną. Būdamas ordino Maršalu – arba karo vadu, ir, nesustodamas net prieš ordino Magistrą, De Roquefort‘as bandys atstatyti prarastas galias. Tačiau tam reikia įrodymų. Reikia rasti prieš amžius dingusį Tamplierių palikimą ir atsakymą į didžiąją paslaptį...

***
The Poor Fellow Soldiers of Christ and the Temple of Solomon at Jerusalem – Vargšai Kristaus Kariai iš Saliamono Šventovės Jeruzalėje – trumpiau tariant – Tamplieriai. Nusiaubus Kryžiaus žygiais Šventąją žemę – apie 1118 A.D. 9 riteriai davė neturto įžadus ir pasižadėjo ginti krikščionis šventojoje žemėje. Tai buvo maža ir neturtinga organizacija, išgyvenanti iš labdaros... Tepraėjus 10-čiai metų ordinas išsiplėtė, įgaudamas karalių ir bažnyčios prielankumą. Karaliai ir princai dovanojo žemes, pinigus, ekipiruotę. Popiežius įteisino ordino gyvavimą. Dar po dešimties metų ordinas tiesiogiai atsiskaitė tik popiežiui. Įvairaus plauko žmonės plūste plūdo į ordiną. Net ir neaiškios reputacijos – tame tarpe ir nusikaltėliai, įtikėję, kad tai taip išpirks savo nuodėmes. Valdomas Magistro, Seneskalų ir Maršalų (Karo vadų – past.) ir vadovaudamasis pačių griežčiausių vidaus tvarkos ir tikėjimo taisyklių ordinas įgijo bene didžiausią karinę, finansinę ir politinę galią žinomame pasaulyje. Iš kur toks staigus kilimas? Manoma, kad didžioji Tamplierių paslaptis, kurios dėka žinomas pasaulis buvo laikomas įkaitu – broliai atrado Kristaus kapą ir jo palaikus (kaulus), tuo pačiu turėdami įrodymą, kad Kristus tiesiog... neprisikėlė. Tačiau, Prancūzijos karalius Pilypas IV, 1307 m., norėdamas pasisavinti Tamplierių turtus, užsiundė ant ordino Didžiąją Inkviziciją. Paskutinysis Magistras - Jacques de Molay, buvo nukryžiuotas, o paskui sudegintas už raganavimą 1314 m. Tačiau iki šiol neaišku, ar Tamplieriai nulindo į pogrindį, ir ar jiems pavyko išsaugoti Didžiąją Paslaptį ir turtus. Steve‘o Berry knygoje – Tamplieriai nesiafišuojanti organizacija, o kiekvieno naujojo Magistro tikslas – surasti amžių palikimą ir įminti Didžiąją Paslaptį.

***

Taip. Steve Berry herojai atranda Tamplierių lobius ir įmena didžiąją paslaptį. Apart gaudynių, šūvių, kovos menų demonstravimų, įvairių ankstyvųjų viduramžių mįslių ir dėlionių įminimo, bei kitų nuotykių, autorius retoriškai paaiškina Didžiąją Tamplierių paslaptį – ir nors konkreti vieta su nesuskaičiuojamais turtais, palaikais ir dokumentais atrasta, viena konkuruojanti pusė laikosi nuomonės, kad nerasta nieko tokio, dėl ko vertėjo prarasti gyvybių, kita mano, jog tai padės įgauti neribotą galią pasaulyje.

Knygoje daug įdomių faktų ir smulkmenų, apie kurias net nepagalvoji. Nevartosiu banalios frazės „verčia susimąstyti“ (oops! Jau ir pavartojau...). Paprasčiau – skaitant labai suintriguoja. Autoriaus genialumas surišti įvykių grandinę taip, kad negali sustoti, kol nepasieki galo. Trauki ir trauki... Galų gale,
KRISTUS - MITAS TAI, LEGENDA, AR ISTORIJA? KAS TAI BEBŪTŲ – TAI PUIKIAI TARNAVO ŽMONIJAI IKI ŠIOL. IR TOLIAU PUIKIAI TARNAUJA. Tokia būtų dar viena pagrindinė mintis, atmetus nuotykinį atspalvį...

THE PARTNER

Jie stebėjo Danilo Silvą daug dienų prieš jį sučiumpant. Silva gyveno vienas, po šešėliais pasislėpusioje gatvelėje Brazilijos provincijoje. Paprastas gyvenimas, neišvaizdus namas – tikrai – jokios prabangos. Nė ženklo turtų, kuriuos, jie buvo tikri, Danilo pavogė. Silva atrodė suliesėjęs, pasikeitusiais veido bruožais. Jis kalbėjo portugališkai. Labai gerai portugališkai. Bet Danilo praeitis buvo labai spalvinga.

Prieš ketverius metus jis buvo Patrikas S. Laniganas. Respektabilios Biloksio teisininkų kontoros partneris. Jis turėjo gražuolę žmoną, ką tik gimusią dukrelę ir šviesią ateitį. Vieną šaltą žiemos rytą Patrikas žuvo baisia mirtimi, įkalintas liepsnojančiame automobilyje. Prieš laidojant net nereikėjo kremuoti...

Patrikas stebėjo savo laidotuves pro žiūronus. Tada dingo. Po šešių savaičių 90 milijonų dolerių mistiškai dingo iš buvusios Patriko teisininkų firmos ofšorinės sąskaitos...

Jie sučiupo Silvą mažame miestelyje Brazilijos provincijoje. Naujas vardas, pasikeitusi išvaizda. Bet pagrobėjai buvo įsitikinę – tai jų žmogus...

Taigis. Patriką sugauna. Pargabena atgal į JAV. Tiesiai į vilkų irštvą. Vieni nori keršto, kiti – pinigų, treti – tiesiog spektaklio.
Ir ką?

Labai gerai sukalta knyga. Nelabai supratau, kodėl nieks nesusuko filmo? Ir nors tikrai – visiškas popsas – viskas suplanuota iš anksto ir lengva – pasakykim – kaip kine. ;-)

Bet skaitosi nuostabiai. Net pasijunti maždaug taip – ir kodėl nepasirinkau advokato profesijos? Nei sausa, nei nuobodu. Įdomu! Jaudinantys ir įtempti posūkiai. Matematinis planavimas. Tiesiog – jokių trūkumų…

Viskas suorganizuota. Savižudybė. Pinigų vagystė iš sąskaitos Kaimanuose. Investavimas. Uždirbimas dar daugiau. Žmogiškos emocijos – nesugebėjimas susitaikyti su tuo, ką padarei. Baimė būti pagautam. Nors tai skamba ligotai, bet net ir savo paties sugavimas – su-pla-nuo-tas.
OK. Iš eilės.

Patrikas dingsta į Braziliją. Susiranda partnerę. Pats save atveda pas pagrobėjus. Stoja prieš teismą namuose. Būna išteisintas. Jo dėka tikrieji kaltininkai sėda už grotų. Vėl dingsta. Tik… šį kartą ne jis. Jo partnerė brazilė. Su pinigais. Man tai buvo gan netikėtas posūkis.

Persekiojamasis tampa persekiotoju... Užuominų buvo. Bet aš jų kračiausi – negali būti! Juk viskas idealu net. O ir užuominos – per silpnos, kad įtikintų... Taip norėjosi galvoti. Skaitant... O dabar? Galima nusišypsoti – Patrikas – puikus mokytojas – triukų – kaip išnykti be pėdsakų. Jo jaunoji partnerė iš Brazilijos – gera mokinė... turbūt...

Apibendrinimui – prisipažinkim – ne veltui teisiniai filmai ir serialai tokie madingi... Pagal savo intensyvumą ir rimtį labiau priminė „Murder One“ nei „Boston Legal“. O kodėl nieks nepastatė filmo... Keista... „Firma“ – buvo cool. „The Partner“ – manau – būtų ne mažiau įtemptas ir jaudinantis. Labai jau slankiai ir logiškai viskas.

STATE OF FEAR

Paryžius. Jaunas fizikas, dirbantis okeanografijos srityje, žūna neaiškiomis aplinkybėmis, laboratorijoje pademonstravęs eksperimentą žaviai nepažįstamajai...

Malaizija. Džiunglėse demontruojama ir neaiškiais tikslais įsigijama ultragarsinė kasinėjimo technika, galinti sugriauti kalnus...

Vankuveris. Verslininkas išnuomoja nedidelį povandeninį laivą tyrinėjimo tikslams, o pats žūsta neaiškiomis aplinkybėmis.

Tokijas, LA, Antarktida, Saliamono salos Ramiąjame vandenyne... Spec. tarnybų agentas ir co. lenktyniauja su laiku, bandydami išspręsti sudėtingą galvosūkį ir sustabdyti pasaulinę katastrofą...

***

Iki šiol tomis problemomis (gamta, klimato kaita ir t.t.) domėjausi tiek, kiek pamatydavau per TV ar perskaitydavau straipsnių moksliniuose ir kt. žurnaluose. Ir, keldavau abi rankas, balsuodamas už gamtos saugotojų idėjas, žinoma. O ši knyga – IR JOKIOS FANTASTIKOS!!! – antausis labdariniams fondams, įskaitant ir įvairias gamtos „saugotojų“ organizacijas. O kiek visiškai NEIŠGALVOTOS, o paremtos faktais ir statistika informacijos prisigaudžiau, kurios per TV neišvysi ir paprastuose žurnaluose neperskaitysi... Mainstream media, pasirodo – kitoje barikadų pusėje... my oh my...

Neseniai skaičiau straipsnį Business Week. Visiškai patvirtino knygos idėją. Pavyzdys: vieno garsaus NBA krepšininko labdaros fondas surinko per metus apie šimtą dvidešimt tūkst. lėšų. Nemažai? Devyniasdešimt tūkst. kainavo administracinės išlaidos... Juokinga...? Taip veikia apie 90 proc. labdaringų organizacijų...

Pasaulinis atšilimas? Analyse this – per 100 m. vidutinė temperatūra Žemėje pakilo 0.04 C. Vidutinė. Reiškia, jei milijoniniuose dimiesčiuose ji pakilo keliais laipsniais (neiašku dėl ko – ar dėl išmetamųjų automobilių dujų ir visos kitos sunaudojamos energijos, ar dėl „pasaulinio atšilimo“ ir „šiltnamio efekto“?), tai kai kuriose vietose, net nukrito... Ar tai galima vadinti „globaliniu efektu“?
Sutikite – visa žiniasklaida tiesiog apsiputojusi apie tai trimituoja į visas puses... Kam tai naudinga? Klausimas. Daugybė aplink pasaulį atliekamų tyrimų į jį neatsako... M. Crichton‘as jį užduoda skaitytojui.

***

Nesunku suprasti, kad kažkas mėgina sukelti pasaulinę katastrofą, prisidengdamas gamtos jėgomis. Milijonierius filantropas, remiantis labdaringą gamtos saugotojų fondą, jo sekretorė, advokatas ir, spec. tarnybų agentas, atstovaujantis mistinę tarnybą, su visagaliu ID, turintis advokato, fiziko, okeanografo, meteorologo išsilavinimus ir, dar suspėjęs užsitarnauti apdovanojimų, būdamas jūrų pėstininku (arba numažinau, arba padauginau – bet – per daug nesuklydau...) etc... bando tam sutrukdyti. Labai smagi kompanija, a? Milijonierius, blondinė, advokatas ir 007…

Taigi, labdaringas fondas bando gauti lėšų aukštam tikslui, pats, samdinių pagalba, sukeldamas gamtines anomalijas. Tai ir ledkalnių atskilimas nuo Antarktidos, ir potvynis nacionaliniame JAV parke, kur vaikai surengė pikniką, ir, pagaliau, Ramusis vandenynas – cunamis, kuris turėtų užgriūti JAV vakarų pakrantę iškart po gamtosaugininkų konferencijos, propaguojančios ekstremalų klimato pasikeitimą...

Supainiotas siužetas – detektyvų mėgėjams.

Kopimas ledkalniais, bėgimas nuo persekiojančių žaibų, džiunglės, kanibalai, rytų kovų menai, šūviai, krokodilai ir dirbtinis cunamis – veiksmo mėgėjams.

Manau, puikiai patenkinta daugybė skonių.

Ne naujiena, besidomintiems M. Crichton‘o kūryba, bet, kaip visada – netikėta tema, ir daug daug naujos informacijos skaitytojui...

***

Kodėl „State Of Fear“? (Versčiau „Baimės (arba Pavojaus) būsena“). M. Crichton‘as labai logiškai ir įdomiai filosofuoja – nėra kaip prieštarauti...

50 metų Vakarų valstybių žmonės gyveno amžinos baimės būsenoje. Atominis karas. Komunistai. Geležnė uždanga. Blogio imperija etc... Komunistinėse valstybėse - tas pats, tik atvirkščiai... Ir staiga, 1989 m., griuvus Berlyno sienai, visiškas stop. Vakuumas. Statistiškai... jis užsipildė gamtinėmis krizėmis. Vėliau įvyko 9/11 – terorizmas.

Išsivysčiusios valstybės suteikia savo piliečiams saugumą, sveikatos apsaugą, komfortą etc. Tačiau žmonės gyvena baimėje. Bijome svetimų žmonių, ligų, supančios gamtos, nusikaltimų, netgi maisto, kurį valgome ar kompiuterių, kuriais naudojamės... Taip, remdamasis statistika ir faktais, filosofuoja M. Crichton‘as.

O žiniasklaidos lozungai „krizė“, „katastrofa“ – pasirodo - atsirado visai neseniai – mano kartai beaugant... – įdomu buvo sužinoti...

***

Knygoje yra visos nuorodos – į i-neto puslapius, visa bibliografija – taip, kad – niekas neišgalvota. Faktai ir statistika. Pafilosofuota. O, kadangi filosofija – nei paneigiama, nei įrodoma... Ir, žinoma, tendencinga. Kaip ir visa žiniasklaida... Tik – visiškai ne todėl, kad man šis autorius patinka – man atrodo, kad knyga – maksimaliai objektyvi...

***

Apibendrinant – įtemptas detektyvinis siužetas (labai supainiotas! – gal šiek tiek trukdo susikaupti, ypač knygos pradžioje, tai, kad vienu metu daug veiksmo skirtingose pasaulio vietose), modernūs siužetas ir veikėjai, kas leidžia pasijusti „DOWN TO EARTH“, geras tempas, gausybė įdomios mokslinės statistikos – pagauni save mąstant (ne pirmą kartą!) – MES – POLITIKOS – MOKSLO - ŽINIASKLAIDOS AUKOS!!! Gyvename informacijos amžiuje? Kokios? Cha-cha-cha...Šokas kartais naudingas...